Heb svorio metimo iššūkis. Document Information

Mes pakartotinai grįžtame prie Hazlitto tekstų apie kai kuriuos spektaklius, prie HenryJamesostraipsnių apie Turgenevą arba Maupassant'ą. Mes nekalbame apie Smito ar Brauno antrąjį termodinami­ kos dėsnį.

Pastaba teisinga, jei ji taikoma mūsų žemei, tačiau visai netinka Tlonui. Tos planetos tautos iš prigimties idealistės. Jų kalba ir iš tos kalbos kilusios religija, literatūra bei metafizika suponuoja 18 Sodas išsišakojatičiais takais idealizmą. Joms pasaulis nėra objektų rinkinys erdvėje, bet eilė įvairių rūšių nepriklausomų veiksmų. Jis nuoseklus, laikinis, bet be erdvės. Spėjamoje Tlono prokalbėje, iš kurios išsirutuliojo gyvos kalbos ir tarmės, nėra daiktavardžių, bet yra beasmenių veiksmažodžių, kuriuos modifikuoja vienskiemenėmis priesa­ gomis ar priešdėliais reiškiami prieveiksmiai.

Pavyzdžiui: nėra žodžio, atitinkančio daiktavardį mėnulis, tačiau yra veiksma­ žodis mėnuliuoti arba mėnuoti. Upward, behind the onstreaming it mooned.

George Steiner Tikrosios Esatys | PDF

Šiaurės heb svorio metimo iššūkis kalbose Vienuoliktajame tome buvo ne­ daug žinių apie jų prokalbę svarbiausias vienetas yra ne veiksmažodis, bet vienskiemenis būdvardis. Daiktavardžiai sudaromi vartojant būdvardžių pynę. Nesakoma mėnulis: sa­ koma ryški-erdvė virš tamsaus-apvalaus arba švelnaus-oranžinio dangaus, arba kokia nors kita heb svorio metimo iššūkis.

Šičia būdvardžių visuma atitinka realų objektą; bet tai visiškai atsitiktinis dalykas. Šio pusrutulio literatūroje kaip Meinongo trukmės pasaulyje yra daug idealių objektų, atsirandančių ir išnykstančių per vieną akimirką, nelygu poetinė užduotis. Kartais juos jungia vie­ nalaikiškumas. Yra objektų, sudarytų iš dviejų jutimo elemen­ tų - regos ir klausos: saulėtekio spalva ir tolimo paukščio čiulbėjimas.

Kiti objektai sudaryti iš daugelio elementų: saulė ir vanduo, atsimušantis į plaukiko krūtinę, neryškiai virpanti rožės spalva, matoma užmerktom akim, jausmas, lyg tave neštų upės srovė ar sapnų pasaulis. Šie antrojo laipsnio objek­ tai gali būti suderinti su kitais; panaudojus tam tikrus su­ trumpinimus, procesas darosi beribis. Yra iškilių eilėraščių, sukurtų iš vieno milžiniško žodžio; tas žodis yra vienas poetinis objektas, sukurtas poeto.

Faktas, kad niekas netiki daiktavar­ džių realybe, paradoksiškai reiškia, kad jų skaičius neribotas. Tlort, Uqbar, Orbis Tertius 19 Šiaurės pusrutulio Tlono kalbos turi visus indoeuropiečių daiktavardžius - ir daug daug kitų.

Neperdedant reikia sutikti, kad klasikinėje Tlono kultūroje yra tik viena disciplina: psichologija.

Kaip veikia riebalų degintojai. Riebalų degintojai

Visos kitos yra jai pa­ valdžios. Jau esu pastebėjęs, kad tos planetos žmonės suvokia visatą kaip protinį procesą, kuris plėtojasi ne erdvėje, bet laiko bėgsme.

Spinoza priskiria erdviškumo ir mąstymo atributus begalybei; Tlono planetoje niekas nesuprastų, kodėl pirmasis atributas būdingas tam tikroms stadijoms gretinamas su ant­ ruoju, kuris yra puikus kosmoso sinonimas. Kitaip tariant, jie nesuvokia erdvės, trunkančios laike. Dūmų debesio horizonte pastebėjimas, vėliau gaisro kaime, o heb svorio metimo iššūkis vėliau neužgesinto cigaro, sukėlusio tą didelį gaisrą, suvokimas jiems tėra idėjų asociacijos pavyzdys.

Toks monizmas arba visuotinis idealizmas padaro mokslą bejėgį. Aiškinti arba vertinti vieną faktą - reiškia susieti jį su kitu; tas ryšys Tlono planetoje atitinka vėlesniąją daikto būseną ir negali nei paveikti, nei išaiškinti ankstyvesnės būsenos.

Kiek­ viena psichinė būsena yra neišverčiama į kitą: jau įvardijimas - id ėst, klasifikacija - reiškia iškraipymą. Iš to galima daryti išvadą, kad Tlono planetoje nėra mokslų - nei netgi protavimo sistemos. Neįtikėtina, bet iš tiesų yra atvirkščiai - tų sistemų yra begalės. Su filosofijomis atsitinka kaip su daiktavardžiais Šiaurės pusrutulyje; faktas, kad kiekviena filosofija nuo pat pradžių yra dialektinis žaidimas, Philosophie dės Als Ob, prisidėjo prie jų padauginimo.

Yra daug neįtikėtinų sistemų, kurių archi­ tektūra yra miela ir net įspūdinga.

Jorge Luis Borges Fikcijos

Tlono metafizikai neieško tiesos nei įtikimumo: jie stengiasi nustebinti. Jiems metafizika yra fantastinės literatūros šaka. Jie žino, kad kiekviena sistema yra tiktai visų pasaulio aspektų pajungimas kokiam nors vienam aspektui. Viena Tlono mokykla 20 Sodas išsišakojančiais takais net ima neigti laiką: samprotauja, kad dabartis yra begalinė, ateitis nėra reali, o tėra dabarties viltis, ir praeitis neturi realybės, o tėra dabarties prisiminimas.

Heb svorio metimo iššūkis kita mokykla teigia, kad visatos istorija - ir joje mūsų gyvenimas, ir mūsų gyvenimo mažiausios detalės - heb svorio metimo iššūkis kažkokio antraeilio dievo rankraštis, sukurtas tam, kad būtų įmanoma susikalbėti su demonu.

Vėl kitas mokymas tvirtina, kad visatą galima lyginti su šifruotu raštu, kuriame ne visi simboliai turi reikšmę, ir tik tai, kas atsitinka kas trys šimtai metų, yra tiesa. Pagaliau sakoma: kol miegam čia, budim kur nors kitur, ir tokiu būdu kiekvienas žmogus yra du žmonės. Iš visų Tlono doktrinų skandalingiausia buvo materia­ lizmas.

Kai kurie mąstytojai aprašė tą filosofiją neaiškiai, bet stropiai, norėdami ją pristatyti kaip paradoksą. Kad palengvin­ tų tų neįsivaizduojamų tezių supratimą, vienuoliktojo am­ žiaus ereziarchas3 sugalvojo devynių vario monetų sofizmą, tokį pat garsų Tlono planetoje, kaip pas mus eleatų aporijos.

Ket­ virtadienį Y, eidamas taku, atranda keturias monetas, praradusias savo blizgesį dėl trečiadienio lietaus. Penktadienį Z atranda tris monetas tame pačiame take, ir taip pat penktadienį iš ryto X atranda dvi monetas savo namo koridoriuje.

Šia pasakėčia ereziarchas norėjo nustatyti tų atgautų devynių monetų realybę - id ėst, tęstinumą. Absurdas sakė jis įsivaizduoti, kad keturios iš tos grupės monetų neegzistavo tarp antradienio ir ketvirtadienio, trys tarp antradienio ir penktadienio popiet, dvi tarp antradienio ir penktadienio ryto. Yra logiška galvoti, kadjos iš tikrųjų egzistavo - gal kokia nors paslaptinga forma, neprieinama žmonių supratimui - kiekvienu iš tų trijų laiko momentų.

Tlon, Uqbar, Orbis Tertius 21 Tlono kalba kliudė suformuluoti tokį paradoksą, taigi dau­ guma jo nesuprato. Sveiko proto šalininkai iš pradžių pasi­ tenkino paneigdami anekdoto tikslumą. Kartojo, kad tai ling­ vistinė klaida, pagrįsta beatodairišku dviejų kasdieninei varto­ senai neįprastų ir griežtam protavimui nepriimtinų naujažodžių vartojimu: veiksmažodžiai atrasti ir pamesti dar turi būti pagrįsti petitio principines jie tvirtina, kad pirmos devynios monetos tapačios paskutiniosioms.

Priminė, kad visi daiktavardžiai žmogus, moneta, ketvirtadienis, trečiadienis, lietus turi tik metaforinę vertę. Pasmerkė klaidinančią detalę, kad tos monetos patamsėjo dėl trečiadienio lietaus; čia priimama tai, ką dar reikia įrodyti: kad keturios monetos egzistavo tarp ketvirtadienio ir antradienio. Paaiškino, kad vienas dalykas yra lygybė, o kitas identitetas, ir sugalvojo hipotetinį atvejį, panašų į reductio ad absurdum: devyni žmonės nuosekliai devynias naktis kenčia smarkų skausmą.

Ar nebūtų kvaila - klausė - manyti, kad tie žmonės patiria vieną ir tą patį skausmą? Argumentavo: jeigu lygybė suponuoja identitetą, reikėtų pripažinti, kad tos devynios monetos yra tik viena. Sunku patikėti, bet šitie argumentai neužbaigė diskusijų. Po šimto metų kitas mąstytojas, ne mažiau talentingas už ereziar­ chą, bet ortodoksų tradicijos, suformulavo labai drąsią ir sėk­ mingą hipotezę, kuri teigė, kad yra vienas asmuo, kad tas vienas nedalijamas asmuo yra kiekviena šios visatos būtybė ir kad kiekviena būtybė yra dievo įrankis ir kaukė.

Xyra Y ir drauge yra Z. Neturime įtikimesnių Ingres'o kūrybos orientyrų už kai kuriuos Dali piešinius ir paveikslus. Mūsų geriausias Velaząuezo kritikas yra Picasso. Apskritai beveik visą Picasso raiškos priemonių kaitą galima traktuoti kaip Va­ karų ir kartais primityviojo meno kritiškų pervertinimų seką.

Ir analogiškai - tai, kaip Dūreris permąstę flamandų meistrus, Cėzanne'as kantriai meditavo Piero heb svorio metimo iššūkis Francescos plokštu­ mas ir tūrius, Manėt kurdamas tyrinėjo Goyą, oMonet - Tur- nerį, yra įveiksminta ir akylumu neprilygstama dailės kritika. Klausimas, ar kas nors prasminga gali būti pasakyta arba parašyta apie muzikos prigimtį ir esmę, šioje knygoje yra ker­ tinis. Man regis, šis klausimas susijęs ne tik su pamatiniais kalbos ribotumų svarstymais - jis mus nukelia prie pačios per­ skyros tarp racionalaus loginio pobūdžio konceptualizacijos ir kitų vidinės patirties būdų.

Muzika, labiau negu visi kiti su­ vokimo ir įgyvendinimo formos aktai, sąlygoja diferenciaci­ jas tarp to, kas gali būti heb svorio metimo iššūkis, t.

Susiaurinus galima pasaky­ ti: jokia epistemologija, jokia meno filosofija negali pretenduo­ ti į išsamumą, jeigu ji mums neturi pasakyti nieko pamoko­ mo apie muzikos prigimtį ir prasmes.

Sutvarkytojausmo 22 tiesos, būtinumai, glūdintys muzikiniame išgyvenime, nėra iracionalūs, bet jų negalima paversti proto ar pragmatinių ap­ skaičiavimų objektu.

Šis nepaverčiamumas - mano argumen­ tacijos šaltinis. Kalba, bylodama apie muziką, esti luoša. Paprastai ji grie­ biasi palyginimo patoso. Diskursyvių atradimų žiežirbų bu­ vo pažėrę Platonas, Kierkegaard'as, Schopenhaueris, Nietzs- che ir Adomo. Dažnai būna ryški mesianistinė muzikos nuojauta.

Bet bandymai išsakyti ją žodžiais tesukuria bejėges metaforas. Vienas kva­ lifikuočiausių mūsų laikų muzikos mokytojų ir analitikų Han­ sas Kelleris visą muzikologiją ir muzikos kritiką atmetė kaip netikrą pinigą. Ši pamatinė problema tiesiogiai veikia mūsų betarpišku­ mo šaliespiliečius. Muzikoje- dar netgi ryškiaunei literatūroje arba dailėje- geriausia interpretacinė ir kritinė nuovoka būna muzikinė. Schumannas, paprašytas paaiškinti sunkų etiudą, atsisėdo ir sugrojo jį dar kartą.

Muz­ ikoje, ypač Vakarų, temos ir variacijos, citatos ir reprizos dar­ inys yra organiškas dalykas. Kompozitoriaus ausyje kritika yra tiesiog instrumentinė. Gal net žiauroka priešpriešinti komunikatyvų muzikos sodrumą tuštiems žodžių apsisukimams. Unikalus sudėtin­ gų tonacijų glaustumas Chopino kūryboje nepavaldus diskur­ sui. Jis išryškintas Busoni variacijose. Šios variacijos kartu yra ir subtiliausia kritika: Busoni varianto tonacinės stiprybės atkreipia dėmesį į tam tikrus supaprastintus palengvinimus Chopino mene.

kaip pašalinti riebalus iš savo bum mct papildas svorio netekimas

Liszto transponavimai pianinui iš italų operos, iš klasikinių simfonijų, išjo amžininkų, ypač YVagnerio, kom­ pozicijų teikia nemenką pagrindą manyti, kad Lisztas buvo taktiškiausias kritikas jei ir ne savo atžvilgiu Vakarų muzi­ kos istorijoje.

Šių transponavimų visuma sudaro ištisą įveik- smintos kritikos programą. Heb svorio metimo iššūkis kalnai muzikinės-kul- tūrinės literatūros apie VVagneriooperos įtaką mūsų amžiaus politikai. Ir paskutinis pavyzdys. Aiškiausią šio poslinkio kritinį išdėstymą ga­ lime rasti Schonbergo padarytuose ankstesnių meistrų, pvz. Ati­ tinkamai Stravinskio sukurtose metamorfozinėse Gesualdo 24 bei Pergolesi variacijose modemybė argumentuojama ir egzis­ tenciškai, ir kritiškai.

Šios reprizos kartu ir modernistiškai ironizuoja, ir demitologizuoja modernybę būdais, neprieina­ mais žodiniamkomentavimui. Toks pergrupavimas ir novatoriškumas yraparexcellence kritikos funkcija ir pateisinimas. Taigi pati struktūra yra interpretavimas, o komponavi­ mas - kritika.

Mūsų gyvojoišsilavinimo Utopijoje kritinė, ver­ tinamoji nuovoka būtų aiškiai girdima ir atsiliepiant panau­ dojama visų muzikos kūrėjų ir visų aktyviai jos klausančių­ jų.

Čia vėl kartojasi aktyvios ir pasyvios tylos perskyra. Mūsų mieste jokiampašaliniamkritikui, jokiamveikliamrecenzen­ tui nebūtų patikima fasuoti svarbiausių muzikinės patirties vaisių ir reikmių. Ši mano sumanyta fantazija tokia ir liks. Norint uždrausti an­ trinį diskursą apie literatūrą ir meną reikėtų neįtikėtino mas­ to cenzūros.

  1. Geriausi pilvo riebalus deginantys valgiai
  2. Grenade Thermo Detonator - turbūt stipriausias riebalų deginimo papildų rinkoje šiandien!
  3. Uąbarą atradau veidrodžio ir enciklopedijos susitikimo dėka.
  4. Body slim ventre et taille
  5. 10 svorio netekimas per 6 mėnesius

Ko gero, net ir pačios menkiausios raštijos bei muzikinio suvokimo struktūros nėra laisvos nuo kritinio ar didaktinio įsiterpimo. Estetinėje sferoje įstatymais betarpiš­ kumo niekas neužtikrins. Beto, visammano planui yra kontrargumentų. Juk esama dailės, muzikos, literatūros mokslodarbų, interpretacijų ir kri­ tikos, netgi nors labai retai recenzijų, teisėtai pretenduojan­ čių į kūrybinį didingumą.

Vadovaudamasis sveiku protu, nie­ kas nenorės išmesti iš jausenos kanono Samuelio Johnsono arba Coleridge'o darbų apieShakespeare'ą, VValterioBenjami­ no heb svorio metimo iššūkis apie Goethę, Mandelštamo esė apie Dantę. Kažin ar net ryžtingiausias įsipareigojimas tiesioginei patirčiai leistų diskvalifikuoti Berliozo, Adomo taip pat kūrusio muziką ar­ ba tokiovirtuozo ir muzikologo kaip Charlesas Rosenas muzi­ kos nagrinėjimus, kritinę sklaidą?

Laiškuose ribos būna ypač netvirtos ir dinamiškos. Stiliaus, suaktyvintos analogijos jėga, hermeneutika ir vertinimas gali įžengti į pirminio teksto sferą.

Jorge Luis Borges Fikcijos | PDF

Mes pakartotinai grįžtame prie Hazlitto tekstų apie kai kuriuos spektaklius, prie HenryJamesostraipsnių apie Turgenevą arba Maupassant'ą. Retais, bet spindulingais atvejais net šventi­ nė oracija ar akademinė panegirika - Dostojevskio Puškinui, Thomo Manno Schilleriui - įgyja atšakią poetinę autonomiją. Beveik visi mano minėti pavyzdžiai yra dailininkų pasi­ sakymai apie dailę, rašytojų apie rašymą ir muzikų kompo­ zitorių arba atlikėjų apie muziką.

Bet ir teoriškai, ir kas reta praktiškai laisva dvasia interpretuoti bei tvariai įvertinti gali ir tie, kurie patys samantha maria svorio metimas. Mano griežtajai fikcijai galima priekaištauti ir kuklesniu lygiu. Kokia gi žala? Didžioji dalis literatūrinės žurnalistikos ir recenzijų, litera- tūrinių-kritinių straipsnių, dailės ir muzikos kritikos yra vi­ siškai efemeriška.

Ji pernakt nugrimzta užmarštin. Tomai aka­ deminių aiškinimų ir vertinimų - apie Miltono retoriką, apie Baudelaire'o kūrybos geidulingumą, apie sąmojo semantiką ankstyvojo, brandžiojo ir vėlyvojo Shakespeare'o kūryboje, apie Dostojevskio gelmes - neperleidžiami ir greitai palaido­ jami padoriose bibliotekų saugyklų dulkėse.

Kritikos mokyk­ los, heb svorio metimo iššūkis skaitinių sąrašai, menų interpretavimo se­ 26 miotinės programos ateina ir praeina kaip niurzgūs šešėliai. Žinoma, nuolatinė egzegezės ir kritikos darbų gamyba - apie jau šimtąkart išnagrinėtus ir suklasifikuotus rašytojus, tapy­ tojus, skulptorius ir kompozitorius - teikia netvaraus malonu­ mo, mielų reikšmingumo iliuzijų ir, jeigu pasiseka, kokią nors profesinę nišą bei kuklias pajamas įvairiausiobūdo antrinėms sieloms kurgi aš nežinosiu ir nepripažinsiu, kad taip yra?

Ką gi be recenzento darytų savo pirmo romano autorius, pradedantis atlikėjas, anksčiauneeksponuotas dailininkas? Ne vienambaugščiam skaitinėtojui pedagoginis kritinis piemuo gali būti didžiai vertingas. Kam atimti iš kultūros šį tegu ir skurdų, trumpaamžį intakėlį ir peną, kurį ji gali nunešti į di­ džiuosius kūrybos vandenis?

Juk turėtų būti Dievo kaip nors įteisinta rūpestinga vidutinybė. Visa tai gryna teisybė. Vis dėlto mano pateikta susilaiky­ mo fantazija turi tikslą. Ji siekia, kad būtų atidžiai įsižiūrėta į mūsų dabartinių susidūrimų su estetine kūryba vyraujančias ypatybes.

Mano parabolė turėtų primygtinai kelti pamatinį klausimą: ar esama, ar nesama mūsų individualiame gyve­ nime, mūsų socialinės būties politikojepoiesis, tikrosios kūry­ bos ir jos išgyvenimo akto? Šį klausimą galima, pirmiausia ir reikia lieknėjimo dizainai estetikos, psichologijos ir kul­ tūrinės politikos aspektu.

Tačiauneišvengiamai iškyla ir kitas matmuo. Nūnai Vakarų vartotojiškose visuomenėse vyraujanti prak­ tika ir vertybės yra priešingos tam, ką puoselėja įsivaizduoja­ moji betarpiškoji bendruomenė. Viešpatauja antrinis ir para­ zitinis lygmuo. Išsilavinusią žmonijos dalį kasdien atakuoja 27 milijonai spausdintų, transliuotų, filmuotų žodžių apie kny­ gas, kuriųji niekada neatsivers, apie muziką, kuriosji negirdės, apie dailės kūrinius, kurių neregės jos akys.

Eteris užplūstas nepaliaujamo estetinio komentavimo gausmo, spontaniškų vertinimų, mažmeninių bylojimų nuo kalno. Tikriausiai di­ džioji dalis šnekų apie dailę ar literatūros juosmenimis norint numesti svorio, muzikos recenzijų ar baleto kritikos yra tik peržvelgiama, one perskai­ toma, girdima, bet neklausoma. Vis dėlto gaunamas poveikis yra antitezė tam vidujam, asmeniškam susitikimui ir įsisa­ vinimui, nusakytamBenoJonsono.

Kritinio-akademinio interpretavimo ir vertinimo plotmė­ je antrinio diskurso mastas neaprėpiamas. Čia nepajėgūs su­ sidoroti netgi kompiuteriai ir elektroniniai duomenų bankai. Jokia bibliografija nesti pakankamai nauja. Europoje ir JAV kasdien išleidžiamų knygų ir kritikos publikacijų, moksliškų straipsnių, acta ir disertacijų masė plūsta aklo vandens volo svoriu.

Keletą apibendrinančių pavyzdžių pateiksiu tiktodėl, kad skaitytojas vartotojas, nepriklausantis akademiniambei dailės ir muzikos pasauliams, menkai įsivaizduoja esamas apimtis. Manoma, kad vien moderniosios literatūros srityje Rusi­ jos ir Vakarų universitetai per metus užregistruoja apie tris­ heb svorio metimo iššūkis tūkstančių daktarinių disertacijų. Vidutinei koledžo ar universiteto bibliotekai tenka komplektuoti nuo trijų iki keturių tūkstančių humanitarinių periodinių leidinių.

Tai yra moksliniai ir kritiniai žurnalai, skirti poezijai, dramai ir pro­ zai; muzikologiniai ir muzikos kritikos žurnalai; ketvirtiniai leidiniai ir biuleteniai, nagrinėjantys dailės istoriją ir kritiką. Vis gausėja teorinės ir formaliosios estetikos periodinių pub­ 28 likacijų. Tikaisbergo viršūnę sudaro UNESCOsąrašuose skel­ biamos ir daugmaž oficialiai bei reguliariai publikuojančios savo aistrų ataskaitas keli tūkstančiai mokslo draugijų, spe­ cializuotų asociacijų, organizacijų, subūrusių literatūros is­ torikus, muzikologus, beletristikos draugus, dailės istorikus, baleto, teatro, vieno ar kito architektūros stiliaus, kino istorijos ir semiologijos tyrinėtojus.

Joks kompiuteris nesukaupė į ro­ dyklę informaciniųbiuletenių, metinių atmintinių, sambūrių, šlovinančių vieną ar kitą interpretavimo ritualą, protokolų. Išleidimo metu ji buvo nepilna, odabar jau pasenusi. Victoro Hugo šimt­ mečio jubiliejų paminėjo kokie trisdešimt penki moksliniai kongresai. Publikuojami jų acta. Tačiau masinės akademinės-kritinės asamblėjos objek­ tais tampa ir mažesni meistrai bei šiuolaikiniai rašytojai ir dailininkai, kurių esminis statusas tebėra neaiškus.

Net iki įs­ teigiant mokslinį žurnalą heb svorio metimo iššūkis informacinius biuletenius, skir­ tus vien Faulknerio kūrybai, ji buvo tapusi daugiau kaip tūk­ stančiomokslinių straipsnių ir disertacijųtema.

Ezros Poundo, SamuelioBeckettokūrinių komentarai liejasi tiesiognuo kon­ vejerio. Mandariniška antrinio diskurso beprotybė užkrėtė mąstymą ir jauseną. Šieepitetai nusako gramatologinių, redakcinių, didak­ tinių, glosarinių ir vertinamųjų metodikų bei idealų viršenybę prieš esamąjį poetinį estetinį kūrybingumą heleniškojoje Alek­ sandrijoje ir vėlyvosios imperijos laikų bei viduramžių Heb svorio metimo iššūkis tijoje.

Jiebyloja apie antros ir trečios eilės viešpatavimą. Jokio atskiro metropolio vardu neįmanoma apibūdinti to, kas mūsų dabartinėje situacijoje panašu į Aleksandriją ir Bizantiją. Gal­ būt mūsų amžius pagarsės kaip marginalistų, rinkos klerika­ lų epocha. Kokios priežastys? Kas gi - pasitelkiant Homero suirutės ir nuniokojimo mitą - atrišo Eolo vėjų maišus? Nesu tikras, kad yra koks nors visiškai patenkinamas atsakymas.

Šio amžiaus dvasia yra žurnalistinė. Žurnalistika užtvin­ dė visus mūsų sąmonės plyšius ir trūkius. Taip atsitiko todėl, kad spauda ir žiniasklaida yra anaiptol ne tiktechninis instru­ mentas bei komercinis verslas.

Tamtikra prasme žurnalistikos šaknų fenomenologija yra metafizinė. Ji išreiškia suklastoto laikiškumo epistemologiją ir etiką.

Žurnalistinis pateikimas formuoja ekvivalentiniomomentalumo laikiškumą. Viskas yra maždaug vienodos svarbos, viskas vienadienėje plotmėje. Žurnalistinė rega maksimaliai paveikiai išaštrina kiekvieną įvykį, kiekvie­ ną individualią ir socialinę konfigūraciją, bet galanda vieno­ dai.

Politinei niekšybei ir cirkui, mokslo ir atletošuoliams, apo­ kalipsei ir blogamvirškinimui suteikiama ta pati briauna. Pa­ radoksalu, bet ši vaizdaus aktualumo monotonija veikia kaip anestetikas. Iš didžiausio grožio ir didžiausio siaubobaigian­ tis dienai telieka skuteliai. Mes vėl sveikutėliai ir nekantriai laukiamrytinės laidos. Visi šie principai ir metodai yra antinominiai rimtai lite­ 30 ratūrai ir menui.

Poezijos, dailės ir muzikos laikiškumas yra ne tik specifinis kiekvienu atveju iš tikrųjų muzikoje laikas yra laisvas nuo laikiškumo. Tekstas, paveikslas, kompozicija siekia tvarumo. Visiškai konkrečia prasme jų ribos yra neiš­ matuotas nusidriekimas į ateitį.

Rimta dailė, muzika, literatūra nėra įdomios ta prasme, kokia turi būti įdomi žurnalistika. Jų kreipimasis į mus ir mūsų užvaldymas pasižymi kantria bū­ tinybe. Teksto, dailės ar muzikos kūrinio trauka yra absoliučiai nesuinteresuota. Žurnalistika siūlomums investuoti į akimirkos įspūdžiobiržą.

Oestetikos dividendai yra būtent tokie, kurie procentais neapskaičiuojami, kurie atmeta pasinaudo­ jimą proga. Visųpirma prasminga dailė, muzika, literatūra ne­ būna nauja, kaip kad naujos būna, turi siekti būti žurnalis­ tikos nešamos naujienos. Originalumas - naujumo antitezė. Pasidomėkime žodžioetimologija. Juose plaka tolimų ištakų pulsas. Kodėl tad estetikos heb svorio metimo iššūkis eikvojama tokia gausybė žurna­ listinio dėmesio?

Tiesą sakant, žurnalistikos pretenzijos į žmonių darbus ir dienas yra totalitarinės.

Sveikatos ir Svorio Metimo Protokolas I Tegu Maistas Būna Tavo Vaistas

Visuomenės informavimo priemonės samdo šeimos konsul­ tantus ir astrologus. Kodėl jos turėtų vengti dailės kritikų ir muzikos recenzentų paslaugų? Bet tai anaiptol neišsamus atsakymas. Čia galioja daugia­ lypiai sandoriai tarp estetinės srities vartojimo ir politinės- socialinės galios, tarp laisvalaikio ir industrializacijos.

Tada dailei, beletristikai ir muzikai teko konkuruoti dėl palankumo viduriniosios kla­ sės skonio rinkoje. Tokia konkurencija pritraukia dėmesį ir viešumą. Žurnalistinė reklama ir žurnalistinis pla­ tinimas prasiskverbė į visą estetinę sritį.

To padarinys - savotiška netikro betarpiškumo dialekti­ ka. Urbanistiniuose centruose naujasis vartotojas - vidurinio­ sios klasės skaitytojas, žiūrovas, koncertų ir dailės galerijų lan­ kytojas - kasdien orientuojamas į galimus suvokimo ir verti­ nimo objektus. Jo asmeninis įnikimas į tekstą, paveikslą ar simfoni­ ją, jo potencialus įnašas į sąmonės pavojus būna žemiškai pa­ matuotas.

Gėrėjimasis muzika, daile, beletristika tampa pap­ litusiu elegancijos ir viešo laisvalaikio požymiu. Bet įvyko esminis įsiterpimas. Laikraščio ar žurnalo recenzentas ir kritikas yra tarpininkai, makleriai, išlaikantys sveiką nuotolį tarp anarchinių, antiutilitarinių estetinės sri­ ties užmojų bei diversijų vienoje pusėje ir apdairių pilietinės vaizduotės laisvumų kitoje pusėje.

Jie yra privilegijuoti, nors daugeliu atžvilgių niekinami kurjeriai tarp dviejų vertybinių sferų, kurioms reikia vienai kitos - menas padeda užpildyti grėsmingas asmeninės tuštumos erdves, - bet jų siekiai iš pa­ matų priešiški. Informacijos priemonės leidžia menininkui kaip numesti svorio per 40 savo buvimą, paskleisti savo dirbinius konkuren­ cijos erzelynėje.

Savo ruožtu meno ir literatūros perteikimas informacijos priemonėse informuoja ir kartu paguodžia ati­ 32 tinkamą publiką. Klausiančiosios vizijos ir slėpinių praga­ riškoji mašina tarpininkavimu nukenksminama. Per knygos recenzijos arba muzikos kritikos straipsnio sukurtą nuotolį globėjas gali globoti. Svarstant galima kastis toliau. Ir vėl lėmė XIXa.

Per šias revoliucijas ir po jų literatūra, muzika ir dailė, recen­ zuojamos, akademizuojamos ir blukinamos dienraščių bei savaitraščių, virto daliniu tamtikrų politinės veiklos būdų pa­ kaitalu.

Platonui tikras suaugęs žmogus yra toks, kurio dis­ kursas siejasi su jo miesto įstatymais ir politika. Šiuolaikinė­ se industrinėse visuomenėse išsilavinusių viduriniųjų klasių gyvenime tokia sąsaja iš tikrųjų yra institucionalizuota bal­ savimu, teisebalotiruotis į renkamas pareigas. Bet ji yra ir trū­ kinėjanti, užsimezganti tik tam tikromis progomis.

Kadangi valstybinės funkcijos geometrine progresija darėsi anonimiš­ kos ir specializuotos, asmeninis angažavimasis politikai tapo daugiau ar mažiau išsikvėpusiu delegavimo manevru.

Jis išblaško, t. Vis dėlto humanitariniuose moksluose ir menuose antri­ nio lygmens generatorius yra ne žumalizmas strietosensu. Tai yra akademinė ir ta nepaprastai įtakinga, nors sudėtinga for­ ma - akademinė-žumalistinė.

Universitetai, tyrimo institutai, akademinės leidyklos kaip tik ir yra mūsų Bizantija. Tai, kaip scholastika aneksavo gyvąjį meną ir literatūrą - žavinga istorija. Poetikos permainymas į tekstus, kitaipsakant, leksinė, gramatinė, kompozicinė literatūros kūrinio analizė ir tokios analizės panaudojimas retoriniam, pilietiniamir dorovi­ niam mokymui, yra tokio pat senumo kaip Homero kūrinių 33 komentarai senovės Heb svorio metimo iššūkis.

Iš esmės bene visi mūsų in- terpretaciniai-kritiniai metodai - pastaba, išnaša, pataisymas, įvairių traktuočių redagavimas, kritinė parafrazė-buvo prak­ tikuojami senojoje Aleksandrijos akademijoje. Cicerono pa­ teiktos euristinės, mimetinės ir kritinės graikų palikimo trak­ tuotės sudaro įpareigojantį modelį Vakarų humanitarinių mokslų scholastiniam-akademiniamverslui.

Perimtos bei su­ stiprintos Bizantijos gramatikų ir Bažnyčios Tėvų, šios teisin­ go perskaitymo, hermeneutinės sklaidos, redakcinio-kritinio diskurso apie heb svorio metimo iššūkis teorijos ir pragmatika reguliuoja iki šių dienų išlikusio kanono, mokymo programos sudarymo koncepciją.

Mūsų grožinės literatūros, muzikos ir dailės mokymo rei­ kaluose, mūsų paskaitose ir seminaruose maža kas atrodytų svetima šv. Jeronimo arba šv. Augustino protui. Antikos ir Vi­ duramžių suvokimo priemonių evoliucija į moderniąją filo­ logiją ir hermeneutiką XVII a. Mūzos visada svečiuodavosi akademijoje.

Bet moderniame kontekste šis svečiavimasis pasidarė prob­ lemiškas. Mes matėme, kad antrinis interpretacinis ir kritinis estetikos diskursas iš teologinės ir šventraščio egzegezės pe­ rėmė esminius metodologinius ir praktinius įrankius. Antra vertus, modernusis aiškintojas kritikas grįžta prie pasaulie­ tinių, žemiškų tekstų, dailės kūrinių, muzikinių kompozicijų ryškinimo ir vertinimo, kaip kad praktikuodavo antikos ir helenizmo gramatikai, pedagogai bei scholiastai.

Šis dvilypis judesys - tiesioginis teologinis paveldas ir grįžimas prie es­ tetikos - užmezga migločiausias ir turinčias rimčiausių pa­ darinių dviprasmybes. Jas svarstysiu vėliau. Dabar svarbu išsiaiškinti akademinės-kritinės pasaulė­ 34 žiūros ekspansionizmą, jos teritorinę plėtrą nuo kanono prie savo amžiaus.

Renesanso, Švietimo ir didžiosios dalies XIXa. Esama ir savo meto dailės, muzikos bei literatūros kritikos. Ji nesiekia akademinio lygio, neretai jį niekina. Ši gyvybiška perskyra nusitrynė nelabai seniai. Tai lėmė gi­ luminiai mūsų modemybės struktūros pokyčiai ir šiai moder- nybei ryškiai būdinga amerikanizavimo jėga.

Šio šimtmečio pradžioje Amerikos aukštasis mokslas importavo Vokietijos universitetų sistemos pedagogines programas, aspirantūros ir doktorantūros tiriamojo darbo idealus, bibliografinę antri­ nio lygmens orientaciją. Toji sistema buvo suformuluota ir in­ stitucionalizuota VVilhelmo von Humboldto Berlyne bei cha­ rizminių Jenos ir Getingeno mandarinų.

Amerikos universi­ tetų seminarai, humanitarinio tyrimo institutai ir profesinio pripažinimo per mokslines publikacijas kriterijai, nors ir pa­ siekę neregėto dosnumo bei verbavimo mastą, atitinka XIXa. Bet esama skirtumo. Vokiečiųmodelis turėjoantikinę orien­ taciją ir hierarchinį taikomos programos sudarymo principą.

Demokratija iš pamatų nesutaria su kanonu. Amerikietišką­ ją dvasią aktyvina du svarbiausi impulsai: imanencija ir egali- tarizmas. Amerikos laiko šerdis yra dabartis. Praeitis svarbi tiek, kiekją galima panaudoti ir išnaudoti dabar. Amerikietiš­ ka jausena atminimą linkusi sutelkti ne į istoriškumą, o į Uto­ 35 piją. Pati transcendencija padaroma pragmatiška - rytdiena apibrėžiama kaip empirinis konkrečių svajonių įgyvendini­ mas.

Jokia kita kultūra taip neišaukštino imanencijos. Atitinkamai egalitarinis idealas siekia prijaukinti tobuly­ bę. Europietiškasis kanonas orientuoja vertikaliai, intelekto ir jausmų dariniams teikia skirtingus rangus, vadovaujasi at­ metimo strategija. Oficialios šlovės Parnasas, Panteonas, neat­ skiriamas nuo Europos humanitarinės tradicijos, amerikiečių jausenai įtartinas.

Amerikos dvasia norėtų demokratizuoti amžinybę. Vadinasi, šiuolaikinė dailė, literatūra, muzika, šo­ kis hermeneutiniuose-kritiniuose akademijos uždaviniuose turi visas pilietybės teises. Išnyksta ribos tarp akademinės ir žurnalistinės plotmės, tarp nelaikiškumo ir kasdieniškumo, tarp auctoritūs, išreiškiančio kanoninio precedento suverenu­ mą, ir eksperimentinės, efemeriškos raiškos.

Atsakydamas į neprilygstamai universalios ir margaspal­ vės visuomenės poreikius bei lūkesčius, Amerikos universi­ heb svorio metimo iššūkis turi ne menkesnius totalumo užmojus kaip žurnalistika.

Jokie tekstai, jokia meno forma, joks literatūrinio, muzikinio ar medžiaginio triukojaukasapriori neatmetamas. Aiškinimo, mokymo ir taksonomijos apetitas yra nepasotinamas.

Grynai išvestinės arba trumpalaikės reikšmės poetai, romanistai, cho­ reografai, tapytojai paverčiami seminarų ir disertacijų, paskai­ tų studentams ir mokslininkų tyrimo objektais.

Meno supra­ timo ir vertinimo transcendentiškumą teigiančios aksiomos, kurias šioje knygoje siekiu išryškinti, sutelkiamos į vienadie­ nius dalykus. Antra vertus, gyvas rašytojas, kompozitorius, choreogra­ fas arba skulptorius, filmų arba keramikos gamintojas kvie­ čiami į akademiją. Aristotelis ne tikžvelgia į Homerobiustą, kaip Rembrandto alegorijoje, vaiz­ duojančioje poetinio ir filosofinio-kritiniobūties modelių san­ tykius.

Dabar jis kviečiasi ir poetą, ir skulptorių. Istorinės teksto kritikos siekiai buvo paprasti. Apreikštų­ jų ir antikinių tekstų visumą reikėjo tinkamai sutvarkyti.

Bū­ tent šiam tikslui buvo subrandinti humanitariniai-akademi- niai mokslai ir puoselėjamos filologijos, pataisymo, recenza- vimo bei leksinio-gramatinio anotavimo disciplinos. Jis reiškė, kad sis­ temingai nagrinėjami kodeksų, rankraščių ir ankstesnių lei­ dimų šaltiniai, statusas, santykinė vertė ir sąveika. Kokia gi padėtis šiandien? Dar gana daug muzikos partitūrų reikia svorio metimo žurnalo programa suredaguoti, datuoti ir formaliai išnagrinėti.

Literatūros studijose - toje antrinio diskurso jėgainėje - reikalai kitokie. Neabejotina, kad tamtikra prasme joks reda­ heb svorio metimo iššūkis nebūna tobulas, nors ir koks mokslingas bei skrupu­ lingas. Neabejotina, kad į nusistovėjusią rekonstrukciją visada galima įsprausti dar vieną tekstinės ar biografinės informa­ cijos šukę.

Bet tai jau prabanga. Šio variorum gausingos smulkmenos heb svorio metimo iššūkis siekia Proustą ir Rilkę. Housmano, retesnių ir už poetus, ir už pagrindinius kritikuspasikausčiusių šiam reikliamdarbui. Akademinėse humanitarinėse traktuotėse penkiasde­ šimtas straipsnis, tarkim, apie metaforą ScottoFitzgeraldopro­ zoje, apie Chaucerio pasakojimo grakštumą, apie tragizmo vengimą E. Forsterio kūryboje pateikiamas ir klasifikuo­ jamas kaip tyrimas.

Tas pats galioja ir disertacijoms apie rašy­ tojus, jau palaidotus parafrazių ir nuomonių piramidėse. Iš tiesų tokios knygos, straipsniai ir veikalai išreiškia asmeninę intuiciją, asmeninį skonį - daugiau ar mažiau naujovišką, dau­ giau ar mažiau išmoningą arba skatinantį diskusijas. Ne­ gana to, verta pridurti, kad toks subtilumas ir skoningumas būdingi labai nedaugeliui.

Visą moderniosios literatūros ty­ rimo sampratą teršia akivaizdžiai klaidingas postulatas, kad dešimtys tūkstančių jaunų žmonių turi ką nors naujo ir tei­ singo pasakyti apie Shakespeare'ą, Keatsą arba Flaubert'ą.

Humanitarinio tyrimo sampratos sumenkimas, subanalė- jimas ir jo palaikomas mūsų kultūros parazitinis būdas turi dvi priežastis. Pirmoji - akademinės veiklos profesionaliza­ cija ir meno nusavinimas.

George Steiner Tikrosios Esatys

Šis darbo baras, perkeltas iš Euro­ pos į Ameriką, įgijo industrinį polėkį. Kai graikų ir lotynų kalbų, senosios ir Elzbietos laikų anglų kalbos mokėjimas nyksta, visada atsiranda šiuolaikinių autorių, tinkamų kramsnoti aka­ deminiams dantims. Antrasis motyvas - humanitarinės sri­ ties siekis imituoti mokslą.

Savobiurokratinio formalizavimo ir finansavimomastu, savo uolia pretenzija į teorinį griežtumą ir kumuliatyvius atradimus mūsų universitetų ir aukštesnių­ jų studijų institutų humanitarinė sritis neriasi iš kailio varžy- damasi su tiksliųjų ir taikomųjų mokslų sėkmės aukštumo­ mis. Šis siekis ir jo sąlygota melaginga tyrimo nuostata glūdi XIXa.

Fantastiška matematinių ir gamtos mokslų sėkmė, jų prestižas ir socioekonominis pranašumas pakerėjo humanitarus bei literatus. Mokslai tikrai kultivuojami tyrimais. Mokslo srityje aukš­ čiausio lygio darbas gali būti kolektyvinis ir kumuliatyvus.

Moksliniai straipsniai atskleidžia naujus atradimus ir meto­ dus įrodoma arba paneigiama prasme.

pilvo riebalų deginimo marškiniai kaip numesti suglebusius rankų riebalus

Laboratorijoje, mate­ matikos seminare galima išmokyti svarbiausių suvokimo ir manipuliavimobūdų. Nė viena iš šių trijų konfigūracijų nega­ li būti autentiškai pritaikoma estetinėms studijoms ir tezėms, nebent tai būtų daroma formaliausiu, lingvistiniu-tekstiniu ly­ giu.

Vergilijus skaitoHomerą ir orientuoja mūsų skaitymą, kaip negalijokskritikasiššalies.

Nuomonės apie dailininką, poetą ar kompozitorių pos- tulavimas nėra veiksmas, kurio klaidingumą galima įrodyti. Humanitarinėje srityje kolektyvinės formuluotės beveik be išimčių būna trivialios kokį vertingą veikalą po Penkiakny- gės yra parašęs koks nors komitetas?

Ir įžvelgimo procesas nėra kumuliatyvus bei heb svorio metimo iššūkis koreguojantis, išskyrus griežčiau­ siai apibrėžtas teksto filologijos, ikonografijos arba muzikolo­ gijos sritis. Spe­ kuliatyviose estetinėse intuicijose dvasios poslinkiai juda ne strėlės keliu, o spiralės - podraug kylančios ir besileidžian­ čios, kaip Montaigne'io bibliotekos laiptai.

Trečia, kritinis taktas, atsakumas poetiniam ir meniniam įpavidalinimui gali būti pademonstruotas, bet negalima joiš­ mokyti. Joperdavimas iš kartos į kartą negali būti susistemin­ tas kaip mokslinių metodikų bei rezultatų perteikimas. Menų ir gyvų menininkų pritraukimas į universitetus nė­ ra toks aiškus klausimas.

Materialinė nauda, tenkanti akademinių gėrybiųgavėjams, akivaizdi. Savo ruožtu aukštosioms mokykloms naudinga atsiverti novatoriškumui, gaivališkamgyvastingumui ir blogų manierų raugui. Galima stebėti kūrybinį darbą. Skulptoriaus buvimas meta iššūkį gip­ so liejiniams dailės katedroje.

Universitete priglaustas poetas gali netiesiogiai skatinti sveikai skeptiškai pažvelgti į praei­ ties meistrų taurumą ir altruizmą. Neigiami aspektai subtilesni. Glaudi kūrybinio proceso ir analitinės-diskursinės refleksijos sąsaja nėra prigimtas daly­ kas. Pačios akademinio svetingumo atmosferos lenkiamas sąmoningai praktikuoti savivoką ir aiškinimąsi, universiteti­ nis tapytojas, seminarus vedantis poetas, kompozitorius prie piupitro netenka būtinos izoliacijos, besimezgančios savo heb svorio metimo iššūkis šaukimo dinamikos, miglotos jampačiam.

Išparduota Olimp Thermo Stim — veiksmingas, termogeniniu poveikiu grindžiamas maisto papildas, skirtas svorio mažinimui bei kūno formų dailinimui. Sudėtyje nėra aspartamo, cukraus ir dirbtinių dažiklių. Išparduota Amix CarniSlim® Lipotropic 1 ampulė 25 ml - L-karnitino mg, Taurino mg, Inozitolio mg, Cholino mg, Vitamino B6 10 mg Išparduota Olimp Thermo Speed Extreme ® - tai maisto papildas, skirtas padėti sudeginti riebalinį audinį ir tuo pačiu apsaugoti liesą raumenų masę.

Išparduota Perkant kartu geresnė kaina,dovana bei specialus pasiūlymas! Išanalizavus situaciją, paaiškėja, kad riebalų degintojai buvo vartojami ne pagal paskirtį arba buvo daromos klaidos, kurios ir turėjo įtakos netinkamiems rezultatams.

kaip greitai prarasti pilvo žarnos riebalus atp riebalų nuostolių krūva

Čia išsakysime visus patarimus, skirtus vartojantiems riebalų degintojus. Riebalų degintojai nepakeis sveikos mitybos Dažniausia žmonių daroma klaida, nesuvokimas, kad riebalų degintojai yra papildai. Išparduota Skanus ir lengvai virškinamas kokteilis, kuris puikiai papildys jūsų dietą ir padės kaip veikia riebalų degintojai pasiekti norimų rezultatų nesvarbu moteris esate ar vyras.

Išparduota Olimp Thermo Speed Extreme ® - tai maisto papildas, skirtas padėti sudeginti riebalinį audinį ir tuo pačiu apsaugoti liesą raumenų masę. Išparduota Olimp Chela-Chrom - lengvai absorbuojamas chromo amino rūgšties chelatas.

Išparduota Rekomenduojamas asmenims, kurių mityboje yra padidintas riebalų kiekis. Išparduota Scitec Revex stimuliuojantis svorio kontroliavimo pagalbininkas lieknėjimui. Prekyboje už kelių dienų! Animal Cuts - riebalų degintojas, skirtas specialiai varžyboms besiruošiantiems sportininkams, taip pat visiems siekiantiems maksimalaus raumeninės masės išryškinimo.